Vieno karto neužktenka, Karlai
Aš irgi kartais norėčiau viską pakeisti iškart. Ne taip viskas veikia ir tai yra gerai.
Dar vis nesusiveda galai galvoj, kai žmogus „susiima ir nusprendžia keisti savo gyvenimą“. Tada pabando, nesigauna ir vėl grįžta prie įprasto režimo.
Na, pabandė. Nu - nesigavo 🤷♂️
Eilė metų tas pats ciklas: elgiesi kaip visada, pradeda visa tai erzinti, galiausiai ateina „pakaks!“ momentas, ir tada - viena diena (arba net ir visa savaitė) bandymo. O kai nepavyksta - ne, kad gilintumeisi, kas neveikia, bet tiesiog: „ai, nu nesigavo, nes aš toks jau esu“.
Tai tas pats, kaip pasakyti savo simpatijai: „padarysiu bet ką dėl Tavęs“, o tada neateini į pasimatymą, nes... LAUKE LIJO.
Rimtai? 🤯
Šitas elgesio modelis yra labai žmogiškas, bet tuo pačiu - labai klastingas. Jį matau nuolat. Ne tik kasdienybėje, bet ir tarp vadovų, klientų, organizacijų, kurios bando „pasikeisti“. Vieną kartą. Ir tada, kai nepavyksta, užleidžia viską ir grįžta prie to, ką jau ir taip gerai moka. Deja, tik tai nebūna tai, ko norėtų.
Ta pati formulė žmonių santykiuose:
Tėvai, įsisukę į darbus ir rūpesčius, nepastebi, kaip atitolsta nuo savo vaikų, o vėliau tikisi, kad vienas nuoširdus pokalbis viską ištaisys. Ypač kai vaikai jau paaugliai, kai santykio grąžinimas reikalauja pastovumo, o ne vienkartinio gesto.
Sutuoktiniai, kurie ilgą laiką buvo tiesiog „kambariokai“, tikisi, kad viena vakarienė žvakių šviesoje grąžins tą jausmą, kai „drugeliai pilve skraidė“. Bet ir čia juk vieno karto neužtenka.
Viena didžią klaidų, kurią darome - manome, kad pokytis yra vienkartinis sprendimas. Tarsi užtektų apsispręsti, ir viskas pavyksta ir iškart būni tuo žmogum iš savo idealios vizijos.
Tikrovėje juk žinome, kad pokytis neįvyksta dėka vieno sprendimo.
Pokytis yra lyg veiksmas ir jam pilnai įvykti prireiks viso proceso.
Jis reikalauja ne tik „KODĖL“, bet ir „KAIP“.
Tai ne vien valios, bet ir struktūros, palaikymo, atsakomybės reikalas.
Gal tik atrodo per daug sudėtinga (kol mažai sąmoningumo)
Pats pokytis nėra dramatiškas veiksmas. Jis yra rutina.
Tai tylus sprendimų priėmimas net ir n-ąjį kartą iš eilės, kai niekas neploja ir niekas nemato. Kai tiesiog toliau renkiesi tai, kas Tau svarbu.
Kiekvienas suaugęs, brandus žmogus žino, kas jam svarbu vertybiškai (jau lyg buvau rašęs apie vertybių išsigryninimo pratimą… o jei ne - priminkit, kad parašyčiau).
Ir būtent čia slypi esmė: šito darbo niekas kitas už mus nenudirbs ir pats jis savaime taip pat nepasidarys.
Koučingo procese gan paprasta sekti sistemą, o ji diktuota taisyklę, kad čia nereikia nei pasiūlymų, nei paruoštų atsakymų. Tai procesas, kurio metu žmogus pats prieina prie gilesnių suvokimų, kas jį stabdo, kas svarbu, kokį pokytį jis iš tikro nori kurti.
Kalbu čia ne tik kaip koučingo atstovas, bet ir kaip žmogus. Ir man yra buvę situacijų, kai suprantu: tai, ką turiu - nedžiugina. Nedžiugina taip, kad net pikta, bet viską pakeisti iš pirmo karto tikrai nepavyks. Tada pradedu mažais žingsniais.
Ne chirurginiu būdu, o iš lėto. Ne idealu. Ne greita. Ne sexy.
Džiaugiuosi bent mažais pasikeitimas. Be užskubėjimo, nes vėl viską reikės pradėt iš naujo. Kartais tikrai užknisa. Bet verta. Ypač tada, kai nebepasikartoja tos pačios bėdos.
Pamėginkim pareflektuot:
Kada paskutinį kartą bandei keisti ką nors savo gyvenime?
Kiek laiko sau tai buvo daryta, kol nusprendei, kad „ne man“?
Į ką rėmeisi (prašei pagalbos), kai matei, kad nevyksta reikalai, kaip norėtum?
Čia svarbūs ir naudingi klausimai savęs paklaust ir atsakyt. Pasibūt su atsakymais ir pradėt veiksmus link pokyčio. Jei turi savo koučingo specialistą, terapeutą ar kitą reikalingą pagalba - puiku. Jei neturi - parašyk man a.ž. ir, tikiu, kad turėsiu, ką rekomenduoti.
Jei šita tema artima - apie tai rašau nuolat šiame Substack’e arba dalinuosi laidoje Dvi Galvos Geriau. Šiek tiek - per koučingo ideologijos prizmę, bet žmogiškai.
Štai dar papildomai:
Pasidalinu trimis modeliais, kuriuos matau vėl ir vėl, kai žmonės nesėkmingai bando keistis. Surinkau keletą skirtingų įžvalgų, kurios užgimė per koučingo pokalbius.
1. „Viskas arba nieko“
Žmonės nusiteikia, kad arba jiems viskas pavyks idealiai, arba patirs visišką fiasko. Pvz.: „jei jau pradėjau sportuoti, tai 5 kartus per savaitę, be jokių nukrypimų“. Čia klasikinis atvejis, kuomet užtenka vienos praleistos treniruotės, ir viskas griūva.
Koučingo sesijose prieinama suvokimo, kad verta kurti realistišką tapatybę, o ne įdealistišką tobulumą. Daug tvariau save suvokti, kaip
Keep reading with a 7-day free trial
Subscribe to Daugiau Aiškumo to keep reading this post and get 7 days of free access to the full post archives.