Vienas žodis, kuris sugrąžina džiaugsmą į darbą
Ir kodėl net pats procesas praranda spalvas, jei vengi pasakyt NE
Aną savaitę baiginėjau skaityti knygą ir „prigavau“ save, kad vėl pradedu kurtis sau… problemas. Taip įsijaučiau į temas, kurias knygos puslapiuose apsibraukdavau skirtingų spalvų markeriais, atskiras mintis persirašydavau į telefono notes’us, skirsčiau idėjas į atskiras potemes, kurios vėliau atgims įrašais, podcasto epizodais, papildymais į mokymų programas ir tam tikru metu keletas minčių visą procesą pristabdydavo.
„Ar tikrai čia bus naudos? O kada visa tai padarysiu? Ar verta gaišti laiką?“
Tada įjungdavau savo „racioanalųjį aš“ bei mėgindavau viską sudėliot į laiko rėmus. Ir jau matydavau, kad… nieko čia nesigaus 😤
Nesigaus, nes pergyvenu dėl rezultato, kurio dar nėra ir kurio tiek daug net negaliu įtakoti, nes jis tik neapibrėžtoj ateity.
Man tai senas ženklas to, kad stengiuosi per daug. Nesakau, kad stengtis nereikia. Sakau tik tai, kad tuo pat metu realiai pamirštu mėgautis pačiu procesu. Tada net nežinau ar tas procesas yra fainas. Ir taip pikta pasidaro, kad…
Jei šiandien ir pats procesas nedžiugina,
tai net ir didžiausias rezultatas nebepakels nuotaikos.
Žinot vieną formulę, kuri lemia, kad procesas būtų fainas? Hm?
Ji sako, kad kiekvienam mūsų yra tam tikras kiekis reikalų, kuriuos prisiplanuoji padaryt. Jei tik per daug - kapiec ir procesui, ir rezultatui.
Kaip tą padaryt?
Išmok pasakyti NE
Žmonės dažnai galvoja, kad sakyti NE reikia tam, kad susitaupytum laiko ar neperdegti. Taip, tai tiesa. Bet yra daug svarbesnė priežastis:
Sakyti NE reikia tam, kad galėtum mėgautis tuo, kam pasakei TAIP.
Jei savo kalendorių prikrauni visko, kam bijai pasakyti NE, tai galiausiai neturi laiko ir jėgų džiaugtis net tais dalykais, kuriuos pats pasirinkai arba tiksliau - susikūrei.
Tada viskas daroma per „reikia“:
reikia dalyvauti susitikime;
reikia atsakyti į laišką;
reikia priimti dar vieną projektą;
reikia padėti, nes „ką pagalvos žmonės.“
Bet kur tada džiaugsmas? Kur energija? Kur žibančios akys?
Savo darbe gana dažnai pastebiu šiuos spąstus.
Prieš kelias savaites kalbėjau su vadovu, kuris labai norėjo grįžti prie įmonės strategijos kūrimo. Tai jį visada „vežė“.
Tik realybė šiek tiek kitokia: „Aš nebegaliu. Tiek visko prisikroviau, kad net prie to, ką myliu, sėdu be jėgų. Nieko nebenoriu.“
Ir kai pradėjom tyrinėti tai išsamiau, išlindo štai kas:
vis dar sutinka dalyvauti projektuose, kurie laisvai galimi vystyti ir be jo;
priima įvairiausius pakvietimus, nes „būtų negražu atsisakyti“;
daro papildomus darbus, nes „kiti nepadarys taip gerai.“
Rezultatas? Visur jo yra. Bet niekur savęs neberanda.
Man ir pačiam tai nėra svetima. Aš irgi įkrentu į spąstus, kai pergyvenu dėl rezultato. Kai atrodo, kad viską reikia „gerai padaryti“, nes kitaip… na, ir kas kitaip? Dažniausiai nieko. Tik pats save užspaudžiu tiek, kad nebesimėgauju procesu. Tą veiklos fainumą užsispaudžiu veiksmų/reikalų kiekiu ir taip susikuriu nereikalingą krūvį.
Dar kartą tai prisiminiau šiandien, kai tvarkiausi lentynas ir radau kelių metų senumo išrašą iš neuroalogo tyrimo. Nejaugi tik tokie dalykai gali pristabdyti ir tik taip prisiverčiam sulėtinti tempą, ir planuotis taip, kad tikrai patiktų tai, ką darai? Oj, kaip lengva save vėl ir vėl apgaudėti.
Atsiverčiau senuosius savo užrašinės tag’us, kurie pridėti buvo lyg atskiras priminimas savo kasdienėms refleksijoms: faina vs reikia balansas
Kažkada persirašiau sau vieno kliento įžvalgą po sesijos:
Esu tas, kuris moka dabar daryti tai, kas tikrai įdomu. Su pasimėgavimu galiu pasakyti NE.
Taip jau yra, kad kai sakai NE, atsiranda vietos TAIP. O tas TAIP turi būti matomas ne tik kalendoriuje, bet atsispindėti ir veide. Su šypsena, su įsitraukimu, su džiaugsmu.
Kaip sakyti NE, kad liktum laiminga(s)?
Išreišk pasakymą konkrečiai: „Ačiū, bet šiuo metu to neprisiimu.“
Nesiaiškink ilgai, nes kuo daugiau aiškini, tuo labiau kiti bando Tave įtikinti persigalvoti.
Sakyk NE su pagarba žmogui, kurio niekur neatmeti. Tai tik Tavo ribos.
Pasiūlyk alternatyvą, jei gali: „Negaliu prisijungti, bet galiu parekomenduoti žmogų, kuriuo pasitikiu.“
Pradėk nuo mažų dalykų, pvz.: gali atsisakyti skambučio, kuris išmuša dieną iš ritmo arba susitikimo, kuriame mažai kuo prisidedi prie proceso.
Asmeninis kalendorius labai gerai parodo ir žmogaus savijautą
Kartais labai užsiėmusieji mėgsta parodyti, kaip jų kalendoriuose persidengia darbais, susitikimais, susirinkimais ir kitais greitais nuvarymais į psichozes.
Nėra ten kuo didžiuotis. Nei madinga, nei naudinga. Ypač tiems, kurie dar ir savo komandas turi - labai jau negeras pavyzdys rodomas bei labai jau nesveiku ritmu gyvenama. Žino tai visi, bet save pateisint visada ką nors suras. O kam?
Kviečiu pasidaryt reviziją. Pradėt nuo žvilgsnio į kitos dienos suplanuotas veiklas. Koks gi ten faina vs reikia balansas?
Tada vis labiau įprasta bus keisti savo nuostatas ir susidėliot viską į savas vietas. Taip, kad procesas būtų be įtampos, nes tai yra vienas iš tų kriterijų, kuris pasiektą rezultatą paverčia tuo, kuo verta džiaugtis.
Juk kam kažką daryt, jei džiaugtis neplanuojama?