Kai kuri sau – nesinori ir palikti

Strategija "kaip sumažinti įmonės darbuotojų kaitą"

Spėju, kad su šia mintimi nenustebinsiu:

Kuo daugiau įdedame savęs į procesą, tuo sunkiau tai paleisti

Šis principas galioja visur – tiek kuriant verslą, tiek dalyvaujant įmonės veikloje.

Įsivaizduokime situaciją (man ji dar vis labai ryški, nes vienas iš paskutinių koučingo pokalbių priminė): viena įmonė susiduria su didele darbuotojų kaita (beveik 15%). Vadovas stengiasi įvairiausiais būdais išlaikyti talentus – siūlo premijas, gerina darbo sąlygas ir pan. Lyg laikinas pagerėjimas, o bet tačiau… žmonės vis tiek išeina.
Galiausiai situacija pradeda keistis, kuomet keičiasi vadovas. Tiksliau - žmogus lieka tas pats, o pasikeičia tai, kaip jis kuria santykį su savo kolegomis.
Jis pradeda įsiklausyti į juos ir nebekurti to, kur yra tik tam tikras šansas, kad “pataikys”, t.y. atspės, ko jiems reikia, kad liktų.

Pradžioj jis ir keletas kitų vadovų kūrė darbuotojų motyvacinę sistemą. Tik iš dalies pasiteisinantis sprendimas. Galiausiai perdavė šią atsakomybę tiems, kam ji realiai ir yra skirta.

Jei motyvacinė sistema bus skirta darbuotojams, tai kas ją kurs(is)?

Pradžioje gal ir yra nedrąsu visa tai deleguoti. Tik esminis dalykas - ne kaip užduotį, o kaip galutinį rezutlatą.
Ilgai laukti nereikėjo. Vienos kavos pertraukos metu nuskambėjo sakinys, kuris tapo lemtingu: „Kai mes patys kuriame šią sistemą, tai net nesinori ieškoti kito darbo.“

Štai ir suvokimas/patvirtinimas: žmonės nori būti įsitraukę į tai, ką jie kuria. Kai jie turi realų indėlį į procesus, sprendimus, sistemas, jie nesijaučia tik sraigteliais – jie tampa bendrakūrėjais.
Rezultatas? Darbuotojų kaita sumažėjo šiek tiek daugiau nei tris kartus.
Minėta istorija yra dar iš 2016/2018-ųjų metų proceso, kuomet dirbau su tuo vadovu. Jis pats jau kuris laikas nebedirba įmonėje, o aš turėjau garbės būti jo išlydėtuvių vakarėlyje 2023-iųjų pradžioje. Nežinau, kaip aprašyt atmosferą… ir pakylėjanti, ir tokia, kur jaučiasi, kad niekas nenori atsisveikinti, nes visi kartu buvo ne tik pasiekę puikių rezultatų, bet ir sukūrę itin tvirtą tarpusavio ryšį.

Tai galioja tik įmonėms? Ne.

Solo verslininkai išgyvena tą patį. Jei verslas pradedamas tik iš noro „pabėgti nuo samdomo darbo“, o ne iš tikro susidomėjimo ir noro spręsti problemas – greičiausiai susidūrus su pirmomis kliūtimis norėsis viską mesti.
Kuomet verslas kuriamas iš visai kitos intencijos, iš siekio visomis išgalėmis rasti sprendimus, kurie padės kitiems – tada kūrybos procese yra žymiai daugiau, o pastovus noras pagerinti rezultatą tampa kasdienybe. Tada nebijomą nesėkmių, nes jos nieko neužgožia - jos tampa mokymosi ir klestėjimo dalimi.

Kur aš tikrai įdedu save?

Kviečiu atlikti pratimą. Tau prireiks dviejų sąrašų (tai gali būti du atskiri popieriaus lapai arba vienas, padalintas į dvi dalis):