Kada pagalba padeda, o kada ji tampa pasiteisinimu?

Mentoriaus paieškos dažnai slepia tikrą problemą. Šis tekstas – apie tai, kaip ją atpažinti ir veikti.

Praktiškai vieną dieną per savaitę mano kalendoriuje dominuoja pokalbiai su smulkaus verslo savininkais. Tą dieną telpa viskas: darbas su grupe, individualios sesijos, ir keletas pokalbių su kitais konsultantais bei verslo koučingo specialistais - ten keičiamės įžvalgomis apie tai, ką matome, girdime, patiriame savo praktikoje.

Būtent tokiuose pokalbiuose, tiesiogiai ar per kolegas, girdisi tikroji smulkiojo verslo savininko kasdienybė. Ji kupina pastangų, ieškojimų ir labai žmogiško nuovargio.
Taip gimė mintis, kurią reflektavau ir dalinuosi čia.

Gal esate pastebėję tą bendrą jausmą, kurį vis apie save šaukia, lyg išnirdamas tarp eilučių:

„Kuo daugiau darau, tuo labiau jaučiu, kad nepasidaro viskas taip, kaip noriu/tikiuosi.“

Savotiška (dažnai per daug varginanti) įtampa tarp įdėtų pastangų ir to, ką gauni atgal. Tarp noro padaryti geriau ir jausmo, kad rezultatas kažkur slysta pro pirštus. Gal todėl, kad trūksta krypties. O gal todėl, kad viską bandai laikyti vienas, be susikuriamos erdvės įsikvėpti, persitvarkyti, permąstyti.

Hey, man tiesiog reikia mentoriaus?(!)

Ta išganingoji mintis „jei turėčiau gerą mentorių, viskas klostytųsi kitaip“ pasirodo dažnai, nes ji (sorry, not sorry) yra saviapgaulinga.
Iš vienos pusės ji skamba itin logiškai: patirtis, išmintis ir kryptis, kurią galėtų parodyti jau savo kelią nuėjęs žmogus, atrodo neįkainojama.

Tuomet pradedama ieškoti tokio mentoriaus, kuris:

• yra daug pasiekęs;

• pats sėkmingai veikia;

• turi daug žinių;

• yra aktyvus ir daug darantis.

Tačiau čia dažnai ir sustojama, lyg užstringama tarp lūkesčio ir realybės. Kodėl? Todėl, kad įsibėgusi kita mintis viską nubloškia. Štai ir ji:

Daug darantis neturi kada padėti

Tas, kuris daug daro, dažniausiai neturi laiko mentoriauti. Ir jei turi – tai trumpai ir brangiai. Ir čia natūralus “pralaimėtojo vertas” klausimas sau: “jei aš būtent to mentoriaus negaunu, tai ar mano verslas pasmerktas (lėtėti, smukti žemyn, užsidaryti ir kiti bėdų scenarijai)?”

Ir štai taip užgimsta pasiteisinimo seka: neturiu mentoriaus → nėra progreso → niekas nepadeda → dėl to viskas taip ir yra sunku.
Lyg būtų įrodymas, kad „be pagalbos nieko neišeis“, o ta pagalba - kažkas iš išorės. Kažkas, kas turėtų ateiti, skirti laiko, išspręsti, palaikyti, parodyti kryptį.

Gal ir skamba per daug pesimistiškai, bet labai dažnai būtent šios mintys ir laikos ilgai. Ir “ant tokių” minčių laikosi verslas. Na, tik toks ten ir verslas…

Nusivylimo spąstai

Tokios situacijos nėra retos ir jos greitai virsta nusivylimu. Jei tas, kurį laikai idealiu kandidatu mentoriauti, neturi galimybės skirti laiko - aplankys liūdesys, nusivilsi. Jei kažkas turi laiko, bet atrodo mažiau „įspūdingas“ - taip pat kyla abejonės.

Taip sukuriamas užburtas ratas to paties verslo savininko galovje:

• idealus mentorius neturi laiko;

• turintis laiko – ne(be)atrodo pakankamai vertas pasitikėjimo.

Ir jau matot, kaip viskas pasisuko - praktiškai nulis minčių apie savo verslą (jokios strategijos, jokios taktikos), nes visos jos apie kažką “iš išorės“ - apie tai, ko net pradžioje verslo nebuvo turėta. Čia ir yra tas pavojaus signalas, kuris dažnai tampa puikiu pasiteisinimu - „nėra kam mano verslui padėti“.

O kur tas aukso viduriukas?

Kas tada padeda, jei ne vien mentorius? Kas tada yra kitokia pagalba, kuri irgi stumia pirmyn, o ne tampa dar vienu laukimo arba nepasitenkinimo šaltiniu?

Galbūt atsakymas yra ne žmoguje, kuris turi būti „už mane visaip kaip geresnis“. Galbūt jis – visai ne žmogus, o vidinė praktika:

• struktūruotas reflektavimas (kurio pradžiai tereikia popieriaus lapo);

• bendruomenė, kurioje svarbiausia – ne patarimai, o klausimai;

• savistaba, į kurią įsijungi ne kaip kritikas, o kaip mokinys;

• gebėjimas pasidalinti atsakomybę be atsakomybės nusimetimo (visada suveikia, kai esi ne viena(s) komendoje).

Pagalba gali būti netikėta, paprasta, bet veiksminga. Aišku, kartais yra sunku ją pamatyti, kai dėmesys nukreiptas į ieškojimą kaltų (na tų, kurie kenkia mano kuriamam verslui). Leiskim sau pamatyti ir pagalbą.

Pagalba yra tik nenusimesk atsakomybės

Ieškoti pagalbos - brandus sprendimas. Tik nuo pradžių įsivardinkim, kad pagalba nėra atsakomybės perleidimas. Niekas kitas neišbus su Tavo klausimais tiek, kiek gali išbūti su jais ta(s), kuri(s) juos ir išsikėlė. Ir tik Tu gali atskirti: ar tikrai reikia mentoriaus, ar tiesiog nori nusimesti dalį savo sprendimų naštos.

Norėjimas (ar net sprendimas) augti nėra vien tik apie pagalbospasiprašymą ar jos ieškojimą. Tai ir atsakomybės klausimas.

Tad kitą kartą, kai kils mintis: „man reikia mentoriaus“, sustok ir pasitikrink:

• Ar ieškai pagalbos, ar pasiteisinimo?

• Ar pasiruošęs priimti pagalbą, kai ji reikalauja atsakomybės?

• Ar pats sau leidi būti savo augimo šaltiniu, net jei mentorius dar nepasirodė?

Kartais vien šitas sąžiningas sustojimas jau tampa ta pačia pagalba, kurios taip ilgai ieškojai.

Ir visgi - kad tai neskambėtų vien kaip teorija, dalinuosi keliais realiais pavyzdžiais (asmenys man žinomi, tik čia juos pavadinau savo vaikų vardais):