Dirbti taip, kad tapčiau nereikalingas

Įdomus ir prasmingas profesinės veiklos paradoksas (dirbantiems su savo komandomis taip pat bus naudinga)

Šią savaitę saulaukiau pranešimo iš Tarptautinės koučingo federacijos (ICF) - mano Master Certified Coach (MCC) akreditacija pratęsta dar trejiems metams.
Atsakingai didžiuojuos pasaulinės bendruomenės pasitikėjimu ir įsipareigoju toliau nuosekliai tęsti savo profesinę kelionę, nuolatinį tobulėjimą.

Reflektavau ir mintis nulėkiau iki vieno paradoksalaus suvokimo apie savo profesiją:
koučingo profesionalumas reiškia tai, kad laikui bėgant tampi savo klientams nebereikalingas.

Mokomos, dirbame, praktikuojame tam, kad būtume partneriais jų augime, bet tuo pačiu siekiam ir dar vieno tikslo, kuris pamatuojamas kliento savarankiškumu: kaip greitai jie pasiekia lygi veikti, augti ir spręsti ne su mumis, o patys.

Koučingo esmė: nuo atramos iki autonomijos

Daugelyje paslaugų industrijų siekiama klientų lojalumo, pastovaus sugrįžimo.
Koučinge šiek tiek atvirkščiai: siekiame kliento autonomijos.

Tai nėra vien graži idėja - tai yra aiškiai įtvirtinta mūsų profesinėje etikoje.
Ypač tai akcentuojama 8-ojoje ICF pagrindinėje kompetencijoje apie Kliento augimo skatinimą.
Čia koučingo specialistas padeda klientui ne tik apibrėžti tikslus ar rasti sprendimus , bet ir stiprinti jo gebėjimą savarankiškai veikti, reflektuoti, mokytis ir toliau augti be tiesioginės koučingo specialisto paramos.

Ši kompetencija reikalauja eilės dalykų:

• Tai apims ir savarankiškumo skatinimą dėl jo išsikeliamų tikslų, veiksmų bei atsakomybių;

• Tame bus kvietimas pergalvoti būsimas pasekmes ir galimus variantus resursams susirinki ir/ar scenarijus kliūtims įveikti;

• Galiausiai ir viso proceso pažanga bus vainikuojama atitinkamu šventimu (ne, nėra ten sudaužiama alaus bokalais ;) )

Toks tas bendradarbiavimas, į kurį susitelkia abi pusės - galvotoja(s) ir tą galvojimą skatinanti(s).

Galima išsireikšti, kad šis procesas yra vystomas taip, kad klientui ilgainiui nebereikėtų koučingo sesijų tam, kad žengtų toliau. Tokia siekiamybė, tokia intencija. Aš tuo susižavėjau jau gana senokai ir ši filosofija man patinka, tad toliau ją praktikuoju.

Kaip atpažinti, kada klientas pasirengęs žengti savarankiškai?

Dažnai koučingo procese pasiekiame tašką, kai:

• Klientas pats ryžtingai įvardija savo kryptį ir sprendimus be eilės papildomų klausimų;

• Atsiranda mažiau vidinių abejonių ir daugiau pasitikėjimo savo sprendimais;

• Klientas imasi iniciatyvos kurti pokyčius, užuot laukęs/ieškojęs išorinės motyvacijos.

Taip, klientas gali jausti norą tęsti sesijas, nes jaučiasi saugiai, įpranta prie tokio proceso ir toliau gali vykti. Čia tik reikia prisiminti profesinę pareigą ir keltis klausimus sau:

• Kiek (arba “Ar”) ši erdvė dar vis veda į naują augimą?

• Gal klientas jau pasiekė tašką, kuriame toliau gali eiti jau pats?

Tokius klausimus būna nepatogu klausti savęs ne tik koučingo specialistams. Tas pats “galioja” ir vadovams, kurie yra atsakingi už savo komandas, už jų rezultatus. Tai reikalauja jautrumo, drąsos ir pagarbos kliento (ar kolegos) procesui. Mūsų profesijoje tai reikalauja subrendusio koučingo meistriškumo.

Leidžiu sau manyti, kad išmokau susidirbti su šiuo nejaukumo momentu, kai perklausiu savęs tų susitikrinimo klausimų ir džiaugiuosi, kai apie tai perkalbame su klientais. Taip įsivertiname, kad ir vystytis bei evoliucionuoti dar yra kur, ir išorės “smegenų” pagalbos tame dar reikės. Pasitikrinam ir dirbam toliau, kai matome tame prasmę, o kartais - padarom pauzę procese ar visiškai užbaigiame partnerystę tuo formatu.

Viskas perauga į kitą lygį. Tą stebėt ir pažinti yra didelė garbė.

Ilgalaikė siekiamybė: būti tuo, kuris padėjo augti

Profesinis autoritetas neauga iš to, kiek ilgai išlaikome klientą.
Jis auga iš to, kiek stiprų pamatą padedame, kiek realaus savarankiškumo padedame sukurti.

Būtent todėl aukščiausio lygio koučingo praktikai žino: kai klientas natūraliai pasiekia net nesvajotą savarankiškumą, tai yra didžiausias pripažinimas koučingo specialistui (na, bent vienas iš didžiausių, tai tikrai).

Daug klientų grįžta vėliau – su naujais etapais, naujomis gyvenimo ar karjeros kryžkelėmis.
Toks jų grįžimas jau būna sąmoningas pasirinkimas, o ne priklausomybės tęsimas.

Koučingas, kaip profesinė ir asmeninė gyvenimo vizija

Kartais pagaunu save svajojant.
Ne tik apie tai, kaip koučingas skleidžiasi mano gyvenime, bet ir kaip nuostabu būtų, jei vieną dieną mano vaikai patys nuspręstų mokytis šios profesijos.

Daug minčių nugula į dienoraštį tada, kai vyksta koučingo mokykla. Antrus metus jau žymiuosi tas mintis su atskiru tag’u - mintys mokykloje. Tai šio post’o refleksijos irgi yra būtent iš ten.

Mokytis ne todėl, kad aš to noriu ar raginu (dar nesu apie tai jiems net užsiminęs ir šio teksto jie neperskaitys bent jau gretu metu, nes neturi (kiek žinau 🫣) Substack’o).
Atvirkščiai - sąmoningai renkuosi nesiūlyti jiems sekti mano keliu.
Šiandien man svarbiau, kad jie patys, jei jaus prasmę, laisvai rinktųsi pažinti šį amatą, galbūt net mokytis tiesiogiai iš manęs (stabtelėjau… ir pergalvojau, kad čia išvis būtų vienas iš didesnių gyvenimo laimėjimų!).
Ne iš reikalo, ne iš pareigos. Iš vidinio noro pažinti tą profesiją, kuri moko pagarbos žmogaus vidinei išminčiai, augimui ir laisvei.

Ši svajonė yra lyg priminimas:
Koučingas - tai ne tik profesija. Tai pasaulėžiūra. Gyvenimo būdas.
Būdas būti pasaulyje, kuris gerbia kitų žmonių gebėjimą atrasti savo kelią.

Refleksija: Kiek savarankiškumo kuriame?

Jei skaitote šį tekstą kaip koučingo specialistas ar vadovas, taikantis koučingo principus savo darbe, kviečiu į trumpą refleksiją:

• Kiek šiandien padedu kitiems augti taip, kad jie galėtų toliau vystytis savarankiškai?

• Ar jaučiu, kad mano darbas stiprina kitų pasitikėjimą savimi, o ne poreikį nuolat kreiptis pagalbos? Kaip tiksliai?

• Kaip reaguoju, kai matau, kad žmogus jau pasirengęs eiti toliau be manęs?

Auginti nepriklausomus žmones - tai viena didžiausių dovanų, kurią galime palikti po savęs.

Praktinė užduotis

Kviečiu į trumpą, bet gilią savęs įsivertinimo mini-praktiką. Eilei mano kolegų ir klientų (vadovų) ji labai daug padėjo išmokti būti geresniais deleguotojais, labiau pasitikinčiais ir žymiai stipriau įgalinančiais.
Teiginius įsivertinti reikėtų 10-balėje skalėje, kur 1 reikštų niekaip NE, o 10 - tikrai TAIP.