Darbas, karjera ar pašaukimas - kur esi šiandien?

Apie profesinę brandą, kurios neatspindi jokie titulai - tik Tu

O ką jei pakviesiu pagalvot apie karjerą?
.
.
.
Na, apie kuriuos “kasinėjimus“ pirma mintis atėjo? :)

Karjera - tai nuolatinis siekis augti profesijoje. Ji verčia kilti aukštyn, imtis vis didesnių iššūkių, tad norint pasiekti dar daugiau, reikės ir asmeninėje sferoje turėti tvarką.

Yra tokios mintys, kurios sustabdo ne todėl, kad jose kažkas labai naujo, o todėl, kad jos primena tai, ką seniai jauti, bet neprisėdi įvardyti.

Dirbu su vadovais, lyderiais, žmonėmis, kurie veda kitus, bet patys kartais jaučiasi pasimetę savo kelyje.
Ir vis dažniau girdžiu šį tylų klausimą:

„Ar tai, ką aš darau, vis dar yra mano kelias?“

Gal ir Tau pažįstamas šis klausimas?

Šis klausimas sugrįžta ir man pačiam. Juk esu ne tik koučingo specialistas - esu ir tėvas, šeimos žmogus, kuris taip pat keliauja per savo karjeros raidą.
Kai keičiasi vaikai - keičiuosi ir aš. Kai gilėja pokalbiai su klientais - keičiasi tai, kaip žiūriu į darbą.

Ir vis aiškiau matau: karjera nėra stabilus dalykas. Ji – gyvas organizmas, kuris turi augti kartu su tavimi.

Yra skirtumas tarp darbo, karjeros ir pašaukimo? Darbą “išprakaituoji“, karjerą kuriesi, o pašaukimą išjauti. Visi trys reikalauja pastangų, tik skirtingu lygiu.

Ir taip, šiame kelyje bus visko: maišysis vidutinybės klaidos su egoistišku žinojimu, kad viską žinai ir tame žinojime bus Tavo tiesa, tačiau nesijaus, kad laimima - toks irgi yra tas augimo procesas.

Tokie suvokimai įveda vieną svarbų principą: karjeros kelias yra daugiasluoksnis.
Ir kiekvienas sluoksnis turi savo vietą, laiką ir paskirtį:

• Darbas - kai svarbiausia yra saugumas, uždarbis, išgyvenimas.

• Karjera - kai ieškai statuso, rezultatų, pripažinimo. Kai kyli aukštyn.

• Pašaukimas - kai kuri ne dėl to, kad dar vis ieškai prasmės , o todėl, kad nebegali nekurti.

Problemos pasiveja, kai žmogus bando praleisti etapus.
Kai, tarkim, dar neatsistojęs ant tvirtos profesinės žemės, jau nori „atrasti savo misiją“. Visur reikalingas apšilimas, kad paruoštum reikiamus raumenis. Sporte praleisi apšilimą - traumuosi kūną. Savirealizijoje praleisi tuos etepas - teks rinktis savigarbos trupinius nuo žemės ir rizikuosi supainioti juos su visai ne tuo, ko iš tiesų reikia.
Pašėlusiai svarbus ir smagus procesas!

Kai keitiesi - karjera turi keistis kartu su Tavimi

Aš pats tai patiriu.
Kadaise man svarbiausia buvo rezultatas, tobulėjimas, žinojimas.
Šiandien vis dažniau klausiu: „Ką aš noriu palikti po savęs?“
Ir tai nėra abstrakti frazė - tai realus klausimas, susijęs su vaikais, klientais, vyriška tapatybe, vertybėmis.

Kartais išeinu pasivaikščiot ir “nešuosi“ pora klausimų, kuriuos noriu apgalvot. Šį kartą vienas jų - apie karjerą (ne tą, kur daug žvyro)

Dėl to vis dažniau matau, kad kai žmogus auga, tai ir nebegali likti tame pačiame profesiniame „konteineryje“.
Augimas keičia ne tik požiūrį, bet ir ribas, kurioms tampi jautrus.

Pradžioje keičiasi suvokimas ir jį pagreitinti gali bet kas, kas kelia sau klausimus, o ne bukai ieško patvirtinimų tam, ką vakarykštis protas sugalvojo. Net ir kalbant apie prasmės dalykus. Čia viskas gana paprasta.

Žmogus užsidega troškimu kurti, nes jaučia prasmę keisti pasaulį. Tik greit suvokia, kad pirmiausia reikia išgyventi. Tad ima dirbti ir daro tai ne dėl didžiųjų idėjų, o dėl to, kad išgyventų. Ir viskas su tuo yra OK - taip tas gyvenimas “sukuria” viso ko pradžią.

Kai išgyvenimas jau užtikrintas, atsiveria erdvė grįžti prie esmės:
kurti ne vien dėl pinigų, o dėl to, kas iš tikrųjų svarbu.

Štai tada (su šimtais “jei/kai pavyksta”) - pinigai tampa nebe tikslu, o įrankiu, leidžiančiu tą vertę išlaikyti ir augint.

Dar vis naudinga prisimint tuos garsiai skambančius patarimus apie “daryk, kam jauti aistrą” - dažnai nuskambančius paviršutiniškai, net jei intencija juose teisinga.
Pradžioj daryt reikia tai, ka moki ir mokėt geriau, o tada jau bus priemonių bei tikrai lengviau darysis visi “kaip sako širdis“ dalykai.

Karjeros kelias nėra ne šuolis į išgalvotą šviesą. Tai gal ir lėtas, bet sąžiningas ir tvirtas virsmas.
Pradžioj - poreikis išgyventi. Vėliau - noras būti matomu. Tada ateis ir noras kurti, įprasminti, palikti.

Ir visa tai yra normalu. Tik svarbiausia - nepamiršti savęs tame kelyje.

Per savo profesinę praktiką pastebiu keletą dalykų, kurie tinka vis didesniam ratui žmonių. Pastebiu juos pas klientus ir dėl to nevengiu apie tai pareflektuoti labiau tai, kas jau būna aptarta koučingo pokalbiuose.

5 ženklai, kad Tavo karjera šaukiasi pokyčio (nors išoriškai viskas „gerai“)

Tai nėra kokie nors sunkiai įveikiami “lūžiai”, tad kviečiu tik labiau dėmesingai prie jų stabtelt ir pasieškoti savojo atsakymo, nes gal tai tam tikri vidiniai signalai, kurie pasirodo tyliai.
Jei juos ignoruoji - anksčiau ar vėliau jie pasiekia Tave per nerimą, per nuovargį, per jausmą, kad „viskas veikia, bet kažkas ne taip“.

---

1. Vidinis balsas pasikeitė, bet darbas liko tas pats

Tarsi kalbėtumeisi su buvusia savo versija, kuri jau nebe Tavo autoritetas.
Tai, kas anksčiau Tave motyvavo, dabar skamba tuščiai.
Užduotys, kurios kažkada atrodė reikšmingos, šiandien nekelia emocijų.
Gali atrodyti, kad „problema“ darbe, tačiau realybėje keitiesi būtent Tu, o darbas tiesiog nebespėja paskui Tavo naują gylį.

---

2. Augant vaikams, Tavo profesinis vaidmuo atrodo ankštas

Tarsi išaugai įprastą save, o darbas liko toje pačioje formoje.
Tėvystė (ar bet koks kitas gilesnis gyvenimo vaidmuo) perstato vidinius prioritetus. Atsiranda daugiau empatijos, daugiau poreikio tikrumui.
Ir profesinis vaidmuo, kuris kažkada tiko, ima atrodyti kaip kostiumas, pasiūtas pagal senus išmatavimus.
Tarsi Tau reikia daugiau erdvės, bet įprastas darbas jos neduoda.

Ne, ne - nėra tai kvietimas mesti darbą. 9 iš 10 ir esamam darbe geba persitvarkyti viską taip, kad pamatytų/susikurtų naują erdvę asmeniniam augimui.